Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Chemija>Toksikologija (6)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Toksikologija (6)

  
 
 
1234567891011121314151617181920212223242526272829303132333435363738394041
Aprašymas

Įžanga. Toksikologijos istorijos apžvalga. Nuodingosios dujos. Anglies monoksidas. Anglies dioksidas. Vandenilio sulfidas. Anglies disulfidas. Amoniakas. Formaldehidas. Azoto oksidai. Sieros dioksidas. Lengvųjų metalų junginiai. Kalio druskos. Ličio druskos. Magnio junginiai. Aliuminis. Kalcio druskos. Arseno ir sunkiųjų metalų junginiai. Arseno organiniai ir neorganiniai junginiai. Geležies preparatai. Gyvsidabris. Švino junginiai. Simptominis gydymas. Inhaliaciniai apsinuodijimai metalais. Dažniausiai pramonei ir buičiai vartojamos rūgštys. Šarmai. Klinika. Apsinuodijimai galvaniniais elementais. Oksidatoriai. Kalio permanganatas.

Ištrauka

Jau nuo pirmųjų dienų žmonijos istorija buvo susijusi su nuodais. Tiesą sakant, nuodingi augalai ir gyvūnai egzistavo net ir prieš atsirandant pirmajam žmogui. Paplitusi hipotezė, kad dar ankstyvuoju paleolitu (40000-10000 m. pr. m. e.) įvyko pirmasis sąmoningas žmogaus susidūrimas su nuodais. Iš istorijos kronikų, piešinių uolose matyti, kad senovės šumerai, kiniečiai, indai, senovės graikai, actekai ir net Sibiro gentys gerai žinojo tam tikrų narkotinių medžiagų poveikį. Remiantis piešiniais, rastais uolose, galima teigti, kad jau tada žmogus magiškų apeigų ir ceremonijų metu naudojosi narkotinėmis medžiagomis, stengdamasis paveikti savo ir kitų sąmonę.
Senovės japonai, Ramiojo vandenyno salų, Vidurinės Azijos gyventojai tikėjo grybų dieviškumu. Jiems buvo didelė mįslė, kaip gali be grūdo išdygti grybas, kodėl jis atsiranda labai greitai po lietaus ir taip pat greitai pranyksta. Apie haliucinogenines grybų savybes gerai žinojo senovės graikai ir actekai. Meksikietiškas grybas (Psilocibae mexicana) ir viena iš meksikietiško kaktuso atmainų {Laphophora williamsi) dažnai buvo vartojami religinėms apeigoms. Senovės Graikijos Mikėnų miesto pavadinimas yra susijęs su jo įkūrėju, kuris suvalgė grybą, turintį haliucinogeninių savybių (gr. mykos - grybas).
Pirmasis augalas, turintis psichiką aktyvinančių medžiagų ir aprašytas gilioje senovėje, buvo aguonos. Jas dar prieš 5 tūkstančius metų gydyti vartodavo senovės Šumerai, gyvenę Apatinėje Mesopotamijoje (dabartinis Irakas).
Apie hašišą, kaip apie vaistą nuo kosulio ir viduriavimo, yra minima kinų imperatoriaus Šen-Nungo gydymo knygoje (2737 m. pr. m. e.). Senovės indų epe "Atcharva ir Rigveda"(1500 m. pr. m. e.) taip pat yra minimas hašišas, kuris vadinamas "dangišku vedliu".
Pačiame seniausiame medicinos literatūros Šaltinyje - Egipto papiruse (1500 m. pr. m. e.), jau yra aprašyti nuodingieji augalai, kuriuos žmonija vartojo kaip nuodus, o vėliau vaistams gaminti. Jame minimi žinomi alkaloidai ir glikozidai: skalsės, akonitinas, strofantinas, strichninas, kurarė irkt. 900 m. pr. m. e. senovės indų Ajurvedoje yra aprašyti tuo metu žinomi nuodai ir priešnuodžiai. Hipokratas, vėliau Aristotelis, remdamiesi savo kaip gydytojų ir filosofų išvadomis, teigė, kad ir apsinuodijimams gydyti reikia priešnuodžių. Todėl daugelį šimtmečių išliko "antidotinis" požiūris į visų ligų gydymą. Teofrastas aprašė nuodingus augalus veikale "Augmenijos istorija".
Vėliau toksikologijos raidai daugiausia įtakos turėjo jau mūsų eros medikai. Galenas (130-200), Abu Ali Ibn Sina (Avicena) (980-1037) paliko daug mokslinių darbų apie toksikologiją.
Pirmasis medicinos preparatas, kurį pacientui išrašė garsus mokslininkas įr medikas Paracelsas (Philippus Theophrastus Aureolus Bombastus von Hohenheim, 1492-1541), buvo iš opiumo. Medikas jį dažnai vartodavo praktikai ir vadindavo jį nemirtingumo akmeniu. Amžininkai Paracelsą vadino ir šarlatanu, ir genijumi, tačiau jis turėjo svarbią įtaką medicinos istorijai. Paracelsas buvo vokiečių gydytojo sūnus. Jaunystę praleido Šveicarijoje, vėliau persikėlė į Austriją, kur įgijo chemijos ir metalurgijos žinių. Nors nėra likę įrašų, manoma, kad medicinos jis mokėsi Feraros universitete, Italijoje. Jis atsisakė pripažinti Galeno teoriją, kuri buvo antikos ir viduramžių gydytojų terapijos pagrindas. Kaip alchemikas, Paracelsas neigė daug augalinės kilmės vaistų, tačiau, nors ir būdamas alchemikas, žinojo, kaip jie yra paruošiami. Daugelis jo receptuose nurodytų vaistų buvo ruošiami, naudojant tik chemines technologijas, į jų sudėtį įeidavo švinas, siera, varis, sidabras, auksas ir gyvsidabris. Paracelsas pirmasis pareiškė, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.
Viduramžiais nuodus vartojo daugelis žmonių, tiek spręsdami politines, tiek meilės ir asmenines problemas. Žinomiausias, palikęs ištisą virtinę skandalingų romantiškų mirčių nuodas buvo arsenas. Įvairių šalių grožinės literatūros kūriniuose yra daugybė nuodingų medžiagų vartojimo pavyzdžių: V. Šekspyro "Hamletas", "Otelas", "Romeo ir Džiuljeta", A. Diuma "Grafas Montekristas", "Trys muškietininkai", G. Flobero "Ponia Bovari" ir kt.
Pasaulinė istorija nurodo ir masinių apsinuodijimų atvejų: 994 metais mirė 40000 prancūzų, apsinuodijusių skalsėmis, dar didesniam jų skaičiui kilo ryškių haliucinacijų. 1692 m. Masačiusetso valstijos kolonistai kepė duoną iŠ rugių, kurie buvo atvežti iš Europos. Daugeliui prasidėjo haliucinacijos, todėl jie buvo apkaltinti raganavimu, daug jų po kankinimų buvo nužudyti.
Plėtojantis chemijos mokslui XVIII a. pabaigoje ir XIX a., buvo nustatytas cheminių medžiagų biologinis poveikis, todėl nuodai prarado savo mistinę galią. Žinomas ispanų gydytojas Bonaventūra Orfila( 1787-1853) pirmasis apibūdino toksikologiją kaip savarankišką mokslą ir pasiūlė organizmo biologinių terpių laboratorinį tyrimą nuodams atpažinti. 1813 m. jis išleido garsų dvitomį veikalą "Nuodai ir bendroji toksikologija".
Anglijoje chemikas iš Londono Džeimsas Maršas (1794-1846), eksperimentuodamas su arseno oksidu, sukonstravo aparatą ir akivaizdžiai įrodė, jog po mirties nunuodyto žmogaus organuose ir audiniuose galima rasti arseno oksido. Jo sukonstruotas prietaisas pavadintas Maršo vardu.
Devynioliktasis šimtmetis yra garsus įvairiais atradimais, kurie turėjo didelės (takos tolesnei toksikologijos raidai. 1803 m. vaistininkas Zertiurneris išskyrė pirmą opiumo alkaloidą morfiną ir pavadino jį graikų mitologijos sapnų dievo Morfėjaus vardu. 1818 m. Kavantu ir Peletje iŠ vimdomojo riešuto išskyrė daug gyvybių nusinešusi strichniną. 1820 m. Desosas kinmedžio žievėje atrado chininą., o Rungė kavoje - kofeiną. 1826 m. Gizeke atrado koniiną, 1828 m. Poselis ir Raimanas iš tabako išskyrė nikotiną, Mainas 1831 m., eksperimentuodamas su šunvyšne (beladona), rado atropiną. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-02-21
DalykasChemijos referatas
KategorijaChemija
TipasReferatai
Apimtis41 puslapis 
Literatūros šaltiniai0
Dydis117.77 KB
Autoriusmigle
Viso autoriaus darbų10 darbų
Metai2004 m
Klasė/kursas2
Švietimo institucijaKauno Technologijos Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Toksikologija (6) [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 41 puslapis 
  • Kauno Technologijos Universitetas / 2 Klasė/kursas
  • 2004 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą